Hamfest 2012 arba kaip praradau barzdą

Dėkoju mane rėmusiems, G4S apsaugos firmos Direktoriui, Šaulių vadui mjr. S. Valatkevičiui, prisidėjusiems prie mano kovinio ekipažo gyvybingumo.

Balinis vėžlys, aptiktas man važiuojant dviračiu gatve, šnibždėjo: „ – Jonai, tik neskubėk gyventi, tau nuomojamas laikas pats savaime ištirps…“

Aš kruopščiai su šepečiu nusiploviau kojas, taip prisakė Almutė ir apsimoviau jos duotomis naujomis kojinėmis. – Jei kas negero atsitiks kely ir tave teks šarvoti, bus nepatogu prieš žmones su nešvariais padais, – įtikinamai kalbėjo Almutė.

Su gera nuotaika ir daug dvasinių vertybių prikrautų automobilyje, vedamas GPS vedlio, kilometras po kilometro artėjau į radijo mėgėjų „Meką“, sąskrydį Surviliškėse.

Slėnis Nevėžio upės apsuptį sutiko mus svetingai. Šypsojosi man daug draugų. Netruko pakilti radijo antena, su viršūnėje plevėsuojančia vėliava. Daugeliui rūpėjo, ką reiškia raudonas kryžius vėliavos centre. Tik vėliau įrengus pavėsinę, su baltais maskuojančiais nuo saulės karščio tinklais, užrašas teigė, čia esant psichoanalitikui, kuris daugeliui suteiktų psichologinę pagalbą, išrišimą ar pririšimą, ar šiaip padėtų susivokti gyvenimo vingiuose.

Naktį „žvejojome“, tokia buvo tema dienotvarkėje. Pirmajai ryto rasai atsiradusiai, man norėjosi surinkti visus jos lašelius. Ištiesus rankas, pajutau aukštos kokybės vilną, gal būt moherą. Girdėjau užsieniečių šneką, dažnai besikartojant me…mee…. Atplėšus man akių vokus, pasijutau tarytum būčiau aš danguj. Supo angelai mane, man norėjosi šaukti aleliuja. Atsitokėjus pastebėjau, jog šalia apkirptų ožkų su ožiais ir aš be barzdos…

Turgus, tai – tokia erdvė pilna emocijų. O mūsų – radijo mėgėjiškasis, ypatingas. Jame laisvai bendrauji su, bet kokios tautybės žmogumi, nes vienija bendras hobis. Dažniausiai rūpimas daiktas įsigyjamas be didelių problemų, o dažniausiai veltui, ar be didelės kainos. Radijo lempos, kaip siratos gulėjo gražiai įpokuotos ant staltiesių. O kiek visokiausių, nuostabiausių kitokių gelžgalių, mielų mūsų akiai.

Dienos rutina – įprasta, dažnam ir popietėje prigulti buvo ne staigmena. Bet jau į vakarą pakvipo kepsniai, liejosi alus upeliais ir degant dideliam laužui, maloniai šokom su raganaitėmis, tarytum didieji Pragaro velniai, o padangėje griaudėjo saliutas, pakabindamas vis naujesnį ir nuostabesnį „skėtį“.

Sekmadienio rytą, kai kam ir ašara pasirodė veide, tačiau niekas nebenorėjo atsiimti, to dvasiško vaisiaus gabalėlio, atvežto ir prilipdyto, prie galingo monumento – Hamfesto…

 

LY2PJ

Psichoanalitikas
















































Kategorijos: Be kategorijos

Pakomentuokite