Lempų treniravimas

Turėjau stiprintuvą su trim ГУ-50 lempom. Atsarginių lempų turėjau nemažai, tačiau jos visos buvo pagamintos prieš 20 metų. Įstačius naujas lempas stiprintuvas pradėdavo šaudyti. Tiksliau sakant, įvykdavo iškrova lempų viduje. Stiprintuvo anodinė įtampa ne tokia didelė - 900V. Kol dar stiprintuvas buvo klasikinis, su įžemintais tinkleliais, tas šaudymas didelės bėdos nepadarydavo, pakeisdavau saugiklį ir viskas. Perdarius stiprintuvą į kaskodinę schemą (tranzistorius katode), toks lempos "prašovimas" baigdavosi liūdniau, reikdavo pakeisti tranzistorius katode, ekraninio bei valdomo tinklelio stabilizatorius. Pradėjau ieškoti informacijos lempų treniravimo klausimais ir štai ką sužinojau.

Lempai ilgai gulint be darbo joje vyksta kaip minimum du blogi procesai: į kolbos vidų patenka dujos (oras) bei ant elektrodų atsiranda mikroskopiniai plaušeliai. Kaip žinote, jei atstumas tarp plokščių ir smailių elektrodų yra vienodas, tai elektrinis pramušimas tarp jų visada greičiau įvyks tarp smailių elektrodų. Taigi, tie atsiradę plaušeliai gali žymiai sumažinti lempos pramušimo įtampą. Dujos,atsiradusios kolbos viduje, dėl jų jonizacijos taip pat mažina pramušimo įtampą.

Plaušelius galima nudeginti. Tam reikia paduoti įtampą, viršijančią lempos pramušimo įtampą per ribojantį rezistorių. Rezistorius turi būti aukštavoltis ir didelės varžos. Įtampos minusas paduodamas į anodą, pliusas į kitus vienas su kitu sujungtus elektrodus. Srovė turi tekėti dešimčių mikroamperų eilės. Šį pirmą etapą baigiame, kai srovė nustoja šokinėti. Tai gali trukti kelias valandas, o kartais ir ilgiau.

Antrame etape reikia priversti dirbti tą blizgančią medžiagą (geterį), kuri atsakinga už mažą dujų koncentraciją lempos viduje. Esant aukštai temperatūrai ji pradeda reaguoti su dujų molekulėmis. Stiklinėse lempose ji užpurkšta kolbos viduje dažniausia viršuje, o metalokeraminėse ar metalostiklinėse ant kaitinimo siūlo ar katodo. Kadangi su pastarosiomis reikalų neteko turėti, kažkokių mano patikrintų rekomendacijų negaliu pasiūlyti. Matomai tokias lempas pakanka paprasčiausia prie mažos anodinės įtampos be anodinės srovės gerai prakaitinti kaitinimo įtampa.

Plačiau apsistosiu ties stiklinėmis lempomis. Mano bandymai buvo daryti su ГУ-50 lempomis, tačiau, matomai, panašiai galima treniruoti ir kitas lempas.

Pirmame etape per 100Mom rezistorių į anodą padaviau 3kV įtampą (minusas anode, visi kiti elektrodai užtrumpinti, juose pliusas). Kaitinimo paduoti nereikia. Taip pralaikiau kol srovė nustojo smarkiai šokinėti.

Antro etapo esmė yra gerai įkaitinti tą dujas sugeriančią medžiagą. Kadangi ta medžiaga gali įkaisti tik nuo anodo, esant mažai anodinei įtampai (kad neįvyktų pramušimas) per lempą reikia leisti tekėti didelei srovei . Galia, išsklaidoma anode, turi būti maksimali leidžiama (P=U*I). Negalima perkrauti valdomo tinklelio, į jį nereikia paduoti teigiamos įtampos, jį galima sujungti su katodu. Srovę, tekančią per lempą, o tuo pačiu ir išsklaidomą anode galią geriausia reguliuoti ekraninio tinklelio įtampa.

Čia parodyta paprasta schema ГУ-50 lempoms treniruoti bei matuoti. 300V įtampa pasirinkta dėl jos gavimo paprastumo, nereikia transformatoriaus. Schemoje neparodyta lempos kaitinimo grandinė, ji turi būti. Kaitinimui reikia paduoti 12-13V iš kokio nors TH transformatoriaus. Atliekant matavimus ar treniruojant patartina pirma įjungti kaitinimą, porą minučių pakaitinti, po to įjungti anodinę įtampą. R1 (1 omas), R3, R4, D2 bei voltmetras skirti lempos srovei matuoti, tačiau jie nebūtini. R3, R4 ir D2 skirti voltmetrui apsaugoti lempos pramušimo atvejui. Jei voltmetras turi pakankamai didelę varžą, tai jo 0,1V parodymas bus lygus 0,1A. Rezistorius R2 parenkamas toks, kad lempos anodas pradėtų raudonuoti. Tai bus maždaug prie 170-200mA anodo srovės. Tokiame režime lempą laikiau apie dvi valandas.

Tokiu būdu treniravau apie 20 senų, bet nenaudotų lempų. Kelios iš jų šaudė jau prie 300V. Daugiau su jomis nevargau, išmečiau. Beje, tos lempos, atrodo, buvo laikytos drėgname sandėlyje. Keliose lempose treniruojant raudonavo kažkuris tinklelis ar jo dalis. Reiškia, jose taip pat kažkas ne tvarkoje, jas taip pat išmečiau. Dalį likusių pabandžiau stiprintuve, nešaudė. Reiškia, treniravimas pasiteisino.

Tokį treniravima naudinga atlikti prieš lempą pradedant naudoti. Jei ji po treniravimo bus vėl ilgai laikoma be darbo, į ją vėl prieis oro.

Pamatuoti lempos gyvybingumą galima sekančiai. Prijunkite tikrai gerą lempą ir R2 parinkite taip, kad anodo srovė būtų apie 150mA. Prijungę įtartiną lempą vėl pamatuokite srovę. Jei srovė žymiai mažesnė, reiškia lempa yra jau gyvenimo mačiusi.

Dėmesio! Schema turi galvaninį ryšį su elektros tinklu. Neužmirškite saugumo technikos reikalavimų!

Jau po to, kai atlikau savo bandymus, radau gerą straipsnį apie lempas. Siūlau atidžiai paskaityti.


Vienu metu turėjau aukštavoltį megometrą, kuris matavo varžą prie 2kV įtampos. Sugalvojau juo patikrinti turimas ГУ-50 ir 6П45С lempas. Pliusas prie anodo, minusas prie tinklelių ir katodo. ГУ-50 visos (gal 10 vnt.) lempų anksčiau ar vėliau prašovė. Vienos iš karto, kitos po kelių ar kelių dešimčių sekundžių. Tai pasireiškė kaip trumpas varžos atsiradimas. ГУ-50 charakteristikose rašoma, kad pikinė įtampa gali būti 3kV. Gal ir taip, bet naujų, nenaudotų lempų. O pas mane jos buvo 20-30 metų senumo.

6П45С neprašovė nei viena.



Vytas     LY3BG